Asmens pasipriešinimas elgesio pokyčiams yra ilgalaikė ir kartais praktikus varginanti problema. Visų pirma, asmenys, atvykę gydytis nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų, turi tarp specialistų reputaciją kaip nepagrįstai besipriešinantys arba nenorintys keistis. Todėl būtų naudinga turėti modelį ar teoriją, kuri padėtų spręsti problemą, kaip suderinti asmens gydymą su jo pasiryžimu keistis ir asmenine kelione per pokyčio procesą. Vienas iš būdų šiam tikslui pasiekti ir yra transteorinis pokyčių modelis (Connors et al., 2016).
Šiame modelyje pokyčiai laikomi progresavimu nuo pradinio ikisvarstymo etapo, kai asmuo dar nesvarsto apie pokyčius, iki svarstymo, vertinant aplinkybes už arba prieš pokyčius. Apsvarsčius pereinama prie pasiruošimo, kai planuojamas pokytis ir jam įsipareigojama. Sėkmingai įgyvendinus šių pradinių etapų užduotis pereinama prie veiksmų, kuriais siekiama pakeisti konkretų elgesį. Jei veiksmai sėkmingi, pereinama į paskutinį, penktąjį pokyčių etapą – palaikymo etapą, kuriame asmuo stengiasi išlaikyti ir palaikyti ilgalaikius pokyčius (Diclemente ir Velasquez, 2002).
Remiantis Connors et al. (2016) šis modelis pasirinktas dėl trijų priežasčių. Pirma, modelis apibūdina pokyčio proceso dimensijas, išreikštas etapais, taip pat aprašo kaip su šiais etapais sąveikauja įveikos strategijos arba pokyčių procesai. Antra, šio modelio taikymas buvo plačiai tyrinėtas ir daug tų tyrimų buvo susiję su žmonėmis, bandančiais pakeisti savo elgesio modelius. Galiausiai šie tyrimai pateikė įrodymų apie pokyčio etapų modelio pagrįstumą ir jo klinikinį naudingumą.
